Savanorystės pagalba: nuo baldų surinkėjo iki IT tiekimo vadybininko

2017 m. gruodžio 27 d.

Sparčiai didėjant įvairių paslaugų bei veiklų pasiūlai visuomenėje jaunam žmogui tampa didelė užduotis atrasti veiklą, kuri iš tiesų būtų naudinga bei prasminga. Vis dažniau girdime jaunuolius kalbant, jog sunku apsispręsti, ką veikti po mokyklos ar baigus studijas. Kokio darbo ieškotis neturint beveik jokios patirties, kai skelbimuose reikalaujama jos turėti net kelerius metus. Saulius Gadišauskas, savo darbo karjerą pradėjęs baldų surinkėju fabrike, šiandien gali pasigirti esąs IT kompanijos tiekimo vadybininkas ir rekomenduoja nebijoti, nesuradus tinkamo sprendimo – pasirinkti savanorystę.

2015 metais Saulius pasinaudojo „Erasmus+“ programa ir du mėnesius savanoriavo Mersin mieste Turkijoje. Pagrindinės atsakomybės: rinkti plastiką iš jūrinių vėžlių perėjimo paplūdimio, taip pat rodyti spektaklius darželiuose ir rengti prezentacijas vidurinėse mokyklose apie plastiko žalą ir šiukšlių rūšiavimą.

Saulius savanorystę surado baigęs universitetą ir sako, jog tai buvo vienas geriausių jo sprendimų: „Tuo metu viskas atrodė padrika, o dabar vis aiškiau matau, kad nei vienas įvykis mano gyvenime nevyko veltui“. Apie tarptautinės savanorystės džiaugsmus, patirtį bei naudą įsidarbinant Saulius pasakoja skatindamas kiekvieną dvejojantį pasiryžti ir atrasti asmeninę patirtį.

Papasakokite apie savo kasdienybę savanorystės metu. Ar tai emociškai, fiziškai varginanti, o gal kaip tik – emociškai praturtinanti veikla?

Pradžioje, kol yra naujumo pojūtis, viskas pakankamai komfortiška ir smagu. Tačiau maždaug po 1 mėnesio susiduriama su problemomis, kurios išlenda gyvenant su skirtingų kultūrų, pažiūrų, bendravimo ypatumų, elgesio ir švaros normų žmonėmis. Kas svarbiausia, su tuo tenka susidurti kasdieną ir pabėgti nuo to yra mažai galimybių, nes visi gyvename vienoje vietoje: virtuvė viena, internetas viename kambaryje. Tai veda prie konfliktų, tačiau jei žinai, kodėl čia važiavai, ką norėjai pasiekti, tuomet problemos keliauja į antrą planą. Stengiesi gaudyti gražias, naudingas akimirkas ir matyti gražius dalykus kituose žmonėse. Vis tik suprasdavau, kad tai netruks amžinai ir nereikia sureikšminti kai kurių smulkmenų.

O kasdienybė buvo tokia: atsikeldavome apie 7 ryto, nusiprausdavome, papusryčiaudavome ir keliaudavome į paplūdimį rinkti plastiko. Grįžę papietaudavome ir turėdavome workshopą, kuriame kurdavome planus, ką dar nuveikti projekte, ką sukurti, kad tai turėtų naudą. Kitomis dienomis važiuodavome į mokyklas ir darželius rodyti spektaklio ar pristatyti prezentaciją.

Kodėl nusprendėte savo laiką praleisti būtent taip, juk yra daugybė kitokių būdų prisidėti prie visuomenės gyvenimo gerinimo?

Turėjau įsivaizdavimą, kad būtent išvykus iš savo šalies, susidūrus iš arti (t. y. gyvenant) su kitomis kultūromis vyksta greitesnis suvokimas, kaip savoje šalyje yra gera gyventi. Taip pat mane visada domino pagalba gyvūnams. Iš čia man kyla daugiau motyvacijos daryti kažką gera, nes visgi gyvūnai ne visada turi galimybes padėti sau išsisukti iš situacijų, kurias sukuria žmonės.

Kokią, jūsų manymu, svarbiausią pamoką išmokote savanorystės metu?

Argumentuotai išreikšti nuomonę man svarbiais klausimais. Taip pat išsakyti, ko noriu ir kuo esu nepatenkintas, užuot laikius savyje.

Po savanorystės tikriausiai atradote naujos jus dominančios veiklos. Kas patraukė dėmesį?

Atradau. Tai iki šios dienos yra teatras. Tarsi iš vaikystės prikelta svajonė būtent savanorystės metu. Teatrą vystėme Turkijoje.

Įdomi ir kelianti iššūkius veikla buvo būtent prezentacijų sukūrimas ir jų pristatymas vietiniams. Vesti seminarai beveik 1000 mokinių leidžia labiau pasitikėti savimi kalbant ne tik prieš auditorijas, tačiau ir mažame žmonių būryje išsakant savo nuomonę svarbiais klausimais.

Ar po savanorystės jautėtės labiau įvairiapusiškas, ne tik akademiškai, bet ir dvasiškai patobulėjęs žmogus? Kaip tai paveikė pasitikėjimą savimi darbo pokalbiuose, socialiniame gyvenime?

Gyvenant tarp tiek daug skirtingų žmonių po vienu stogu, privalai tapti geresnis, jei nori komfortiškesnio gyvenimo. Sąmoningai tobulėjimo procesą tęsiu ir dabar.

Gyvenome kaime, kur dalis žmonių gyveno skurdžiai, todėl ir pats buvau priverstas susimąstyti, kaip gyvenu ir kaip galiu pakeisti esamą situaciją tarp šių žmonių, todėl turėjau keistis ir elgtis taip, kad kitiems būčiau tinkamas pavyzdys. Nustebino tai, kad patiriamas skurdas žmonių gyvenime nesustabdė jų dosnumo ir dėkingumo. Kur eidavome, mus vaišindavo arbata net ir skurdžiausieji, o kai kurių akyse mačiau ir dėkingumą bei supratimą, ką mes jų šalyje darome.

Savanorystė ir susidūrimas su vietiniais žmonėmis padėjo man įgauti ženkliai daugiau pasitikėjimo savimi ir išmokė dirbti ne tik vienam, bet ir komandoje. Supratau, kad turiu gerų idėjų ir galiu jas įgyvendinti. Tai suteikė daugiau pasitikėjimo tiek ieškant darbo (leidau sau ieškotis geresnio darbo nei jaučiausi galintis dirbti iki tol), tiek darbo pokalbiuose.

Kai ieškojote darbo po savanorystės, ar darbdaviai domėjosi šia patirtimi, ar gautas „Youthpass“ sertifikatas darė kokios nors įtakos jūsų įsidarbinimo galimybėms?

Vienareikšmiškai savanorystės patirtis privedė prie kokybiškesnės karjeros. Nes prieš savanorystę baigęs mokslus dirbau tiesiog baldų įmonėje. Po savanorystės, jausdamasis sėkmingesnis, pradėjau dirbti konsultantu parduotuvėje, kol galop pasiekiau dabartinį darbą – tiekimo vadybininko poziciją stiprioje IT įmonėje.

„Youthpass“ buvo vertingas tuo, kad galėjau sau įsivardinti, kokias kompetencijas įgijau. Tai, ką ten parašiau, man leido geriau suvokti pasiekimus ir gebėjimus, kuriuos įgijau projekto metu, o kas svarbiausia – patikėti tuo pačiam.

Kaip patartumėte darbdaviams vertinti patį „Youthpass“ ir tokį dokumentą turintį žmogų?

Mano nuomone, „Youthpass“ turėtų pridėti bent ketvirtadalį sėkmės prie paprasto gyvenimo aprašymo, norint įsidarbinti kokioje įmonėje, nes jau vien tai, kad žmogus išdrįso sudalyvauti savanoriškoje veikloje kitoje šalyje, yra didelis privalumas, net nelabai svarbu, kokioje srityje buvo jo vykdyta veikla.

Šis pažymėjimas jau savaime parodo pakankamą motyvaciją. Juk tam, kad patektum į projektą, gali tekti užpildyti ne vieną motyvacinį laišką ar klausimyną, o konkurencija Europoje yra pakankamai didelė. Apibendrinant, man, kaip darbdaviui, tai būtų papildoma motyvacija domėtis tokiu žmogumi, kuris turi tokį pasiekimą.

Ar manote, kad ateityje „Youthpass“ bus svarbesnis rodiklis darbdaviams ieškant darbuotojų? O kokia, jūsų manymu, situacija dabar darbo rinkoje: ar praktinės, gyvenimiškos patirties turintis jaunuolis vertinamas labiau nei tas, turintis tik diplomą iš prestižinio universiteto?

Pats „Youthpass“ neabejotinai turės pridėtinės vertės, jei vis daugiau būsimų darbdavių dalyvaus projektuose ir daugės švietimo apie kokybę, esančią tikriausiai daugumoje savanorystės projektų. Žinoma, svarbiausias rodiklis visgi liks paties savęs pateikimas darbo pokalbių metu.

Manau, kad protingiausi darbdaviai visada atsižvelgia į gyvenimišką patirtį (tikėtina, kad patys yra dalyvavę įvairiose veiklose). Dėl šios priežasties svarbu ir kompetencijos, kurias įgijau  savanoriaudamas kitoje šalyje. Rašydamas CV visuomet įtraukdavau ir paminėdavau savanorystės metu įgytus įgūdžius.

Rekomenduočiau kiekvienam jaunuoliui, nežinančiam, ką veikti po mokyklos, išvykti savanoriauti, kad ir trumpam laikui, tačiau įgyti naujos patirties, susirasti tarptautinių draugų, parsivežti naujai susiformavusius įgūdžius ir galiausiai visa tai naudoti ieškant savo svajonių darbo. Įrašant į gyvenimo aprašymą visas įgytas kompetencijas yra didelė galimybė būti pakviestam į darbo pokalbį, tačiau, mano manymu, viskas galop sprendžiama darbo pokalbio metu, t. y. kaip žmogus pateikia save žodžiu ir kokį įspūdį padaro.

Nors prieš tai Sauliaus turėta darbo patirtis susijusi tik su fiziniu darbu, šiuo metu jis dirba IT įmonėje tiekimo vadybininku. Saulius akcentuoja, kad svarbu, jog darbas reikalautų mąstymo, ieškojimų, atradimų, naujų patyrimų. Tai suprasti jam padėjo būtent savanorystė. Saulius žinojo, kad nori dirbti gerą darbą biure, o tai pasiekęs sako, kad tai – tik jo karjeros pradžia. Savanorystė suteikė požiūrį, kad kiekviena teigiama patirtis anksčiau ar vėliau turi reikšmės ir užaugina skanius darbo vaisius. Būtent savanorystė įnešė milžinišką indėlį į Sauliaus sėkmingos karjeros pradžią, o gautas „Youthpass“ sertifikatas padėjo išsigryninti gautas kompetencijas, jas suprasti bei įsivardinti pirmiausia sau pačiam, o vėliau perteikti darbdaviams, siejant su įgauta praktine patirtimi.